Parodos atidarymas vasario 12 d. 19 val., uždarymas – kovo 1 d. 18 val.
APIE AUGUSTO LOPO TAPYBOS POLI-FONIJĄ (IR PRISILIETIMUS)
Prisilytėjimai – taip galima pavadinti naują Augusto Lopo tapybos kolekciją. Būtent kolekciją, o ne seriją ar ciklą, kadangi pastarieji apibūdinimai kalba apie gal ir nenutrūkstantį, tačiau šiek tiek mechanišką vienos istorijos pasakojimą. Tuo tarpu, Augustas, būdamas be galo produktyviu ir, kas yra be galo svarbu – kupinu vis kitoniškiausių bei įvairiausių idėjų tapytoju, savo kūrinių grupes formuoja iš skirtingų, netgi kontrastingų ar net oponuojančių viena kitai temų ir nuotaikų. Vienur tapytojas yra lyriškas ir net sentimentalus, kitur – įsiaudrinęs ir sprogstantis emocijomis, dar kitur – racionalus bei šaltakraujiškas.
Išties POLI-FONIŠKAS!
Beveik visuose savo paveiksluose A. Lopas eksperimentuoja su pigmentais ir spalvomis (šių kombinacijos yra intriguojančios ir visą laiką kitokios), su skiedikliais ir tirpikliais, su lakais ir aliejais, su junginiais ir kombinacijomis. Dailininkas yra kuo tikriausias dažų ir prisilietimų (net ir sąlyčių su tepamais paviršiais) technologas. Prisilietimų atveju reikėtų kalbėti apie psichologinį, o ne techninį aspektą, nes galutinis tikslas yra pašvęstas būtent tam. Visas tas daugiasluoksniškumas ar atvirkščiai – skaidrumas (o paprastai viename daikte sąveikauja abu principai) byloja, jog visos juslės mūsų gyvenimuose yra tolygios prisilietimams. Ne tik liesdami pirštais, bet ir regėdami mes liečiamės žvilgsniais prie materialių paviršių, kalbėdami, nes mąstydami, galvodami, mes prisiliečiame (tik subtilesniais – dvasiniais „pirštais“ , „rankomis“ ar „teptukais“) prie KITO minčių, žodžių, net sąmonės ar, galų gale, dvasios…
Augusto tapyba yra dvasinga. Net vizualiai ji primena žvilgsnį iš „Dievo žiūros taško“ – viršaus, fizinio ir dvasinio Dangaus. Dailininko nutapyti, kartais atrodantys, jog patys susiformavę raštai (nors tos tekstūros ir faktūros, kaip spontaniškai ir stichiškai jos atsirastų, visada yra pavaldžios pirminei meistro valiai ir planui) primena mistinius žemėlapius, fiksuojančius idealius peizažus iš viršaus (kosmoso) ir šono. Reikia pastebėti, jog net ir savo tapymo technikomis, technologijomis Augustas yra artimas sapnus, kitokias transines būsenas bandžiusiems fiksuoti bei registruoti siurrealistams. Jo tapyba yra taip paženklinta automatizmo kaip pasąmonę išlaisvinančio, sąmonę apvalančio principo. O riba tarp sapnavimo ir buvimo dvasių pasaulyje juk nėra tokia ir ryški.
Tai yra netgi šiek tiek šamaniška tapyba, nes prisiliečia, lyti ji mistinius, su dvasiniais potyriais, sielos kelionėmis susijusius dalykus – panašius vaizdinius turėtų regėti neaišku kokiais matavimais ir lygmenimis keliaujančio žynio vidinis „Aš“. Tad liesdamasis su tokiais dalykais, A.Lopas kviečia palytėti juos ir žiūrovams.
Dr. Vidas Poškus
